Refleksija po dr. Eirimo Veličkos seminaro „Pasaulio tautų muzika“

dr. Eirimas Velička seminare „Pasaulio tautų muzika“

Kada žmonės bijo? – Kuomet nežino.

Šią frazę galima būtų taikyti plačiai ir visose srityse. Tačiau šįkart pakalbėkime apie kitų kultūrų muziką ugdymo procese.

2018 metų 21 d. įvyko dr. Eirimo Veličkos seminaras muzikos mokytojams „Pasaulio kultūrų muzika“. Šį žmogų muzikos mokytojai gerai pažįsta iš jo ruoštų vadovėlių, kuriuose, šalia lietuviškų dainų, autorius stengiasi pateikti ir įvairių kitų šalių muzikos pavyzdžių.

Kai tema, kurios bijome, ima vis dažniau pasirodyti viešumoje, apie ją sužinome vis daugiau, ji tampa labiau apčiuopiama, kur kas artimesnė, nebe tokia nesuprantama. Taip atsitiko ir šįkart. Dr. Eirimas Velička, jau kurį laiką su muzikos mokytojais dalinęsis savo patirtimis internetinėse erdvėse, kitų kultūrų muziką pristatė nedidelei muzikos mokytojų grupei LMTA II-uosiuose rūmuose. Tad šis seminaras buvo dar vienas laiptelis į mums tolimų kultūrų pažinimą.

Seminaro pradžioje nuskambėjo Juliaus Juzeliūno citata: „Europietiška muzikos kultūra pasaulyje sudaro ryškią mažumą“. O vartant lietuviškus muzikos vadovėlius galima susidaryti visiškai priešingą įspūdį – be Europos ir Šiaurės Amerikos pavyzdžių, juose sunku atrasti kitų tautų muzikos pavyzdžių, kuriuos galėtumėme panaudoti pamokose.

Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios, kaip patys teigė, seminaro dalyviai nutarė pasigilinti į šią temą, buvo ta, jog Lietuva vis labiau, o galbūt galima sakyti ir vėl arba ir toliau tampa (tęsia tapsmą) multikultūrine šalimi. Lietuvoje gausu įvairių Europos tautų gyventojų, tačiau po truputį pildomės ir kitų, mums tolimų kultūrų gyventojais. Todėl svarbu vieniems su kitais susipažinti.

„Negalime maitintis vien muzikiniais konservais“ – taip dr. Eirimas Velička nusakė ir vieną opiausių problemų, šiuo metu vykstančių darant įtaką priemonėms, užtikrinančioms greitą informacijos sklaidą. Tarp jų ir socialiniai tinklai, kuriuose gausu medžiagos ieškančiųjų prašymų pasidalinti natomis, fonogramomis ar pamokų planais, tačiau mažai besigilinančių ir ieškančių kas iš tiesų juos pačius atskamba, atrodo tikra, pasiteisina.

Taigi, šio seminaro metu galėjome pamatyti puikų pedagoginį pavyzdį, kuomet seminaro dalyviai nėra „prikemšami“ begale metodinės medžiagos, bet jiems atveriamos durys į naujų pasaulio erdvių, požiūrių, naujų kultūrų pažinimą. Na o metodika ar konkrečios priemonės gimsta iš smalsumo ir kūrybiško nusiteikimo, informacijos „perleidimo per save“. Ir iš tiesų, kartais viskas yra taip paprasta, jog, pvz., pritaikant visiems gerai žinomą Hans Zimmer muziką iš filmo „Liūtas karalius“, vaikus gana paprastai galima mokyti trigarsių per dainavimą, t.y. dainuojant ne tik melodinę partiją, bet ir pritariant trigarsiais (išskaidytomis funkcijomis). Tai patyrėme seminaro metu.

Taip pat seminare dainavome kaimynų latvių ir estų dainas, mokėmės indų solfedžio pradmenų, kalbėjome apie įvairių kultūrų muzikos sistemas, instrumentų klasifikacijas pagal tai, kas yra garso nešėjas, koks yra jo išgavimo būdas ar medžiaga, iš kurios instrumentas pagamintas, taip pat keliavome istoriniais instrumentų keliais, klausėmės muzikos ir patys, gana įprastomis priemonėmis, kūrėme mums neįprastą muziką.

Turiu pasidalinti, jog man labiausiai patinka, kuomet iš seminarų išsinešu ne tik informaciją ar metodinę medžiagą, o būdą. Komunikavimo su žmonių grupe būdą. Taigi, ir šį kartą teko patirti kiek svarbus yra dėstytojo/mokytojo medžiagos pateikimas. Nuskambėti gali visai paprastai, tačiau, ko gero, ne vienas mokytojas patiria, jog pasakodamas asmenines patirtis, suasmenintas situacijas, kelis kartus smarkiau įtraukia jo klausančius žmones, o mokytojo atveju – vaikus. Tad ir šio seminaro metu turėjome galimybę dar kartą tai įsisąmoninti.

Taip pat svarbu, kad komunikuodamas su žmonių grupe tam tikra tema, būtumei dalyko ekspertu ir būtumei atviras, jei situacijai pakrypstant nenumatyta linkme. Tai ne tik padeda tvirtai pristatyti temą, bet ir be baimės joje „nardyti“, prisitaikyti, kelti ir atsakyti klausimus, improvizuoti, o ko nors nežinant – prisipažinti.

Dar vienu seminaro kabliuku tapo tai, jog susidūrėme su nauja tiesa – dalykai, kuriuos manėme žinantys kaip „Tėve mūsų“, staiga tapo neįprastai nepatogiais – kad ir tai, jog kvintų ratas jau buvo žinomas Senovės Kinijoje ir tik vėliau tai tapo Europos muzikos vienu iš pagrindų. Taigi, iš čia turėtų rastis dar vienas mokytojo bruožas – abejoti. Nes abejoti, kaip ir klysti, yra įdomu.

Na o pabaigai taip pat norėčiau užbaigti cicata iš seminaro, kuria dr. Eirimas Velička pasidalino, kalbėdamas apie Kinijos muzikinę kultūrą. „Gera muzika garantuoja Valstybės gerovę“. Tad šiame taške norėčiau užduoti retorinį klausimą – o kas garantuoja, kad Valstybėje skambėtų gera muzika?..