Labai daug persipynusių minčių ir niekaip nerandu tos vienos, nuo kurios galėčiau pradėti rašyti…
Jei anksčiau pavykdavo tiesiog atsisėsti ir viską išlieti, tai dabar viskas tapo kur kas sunkiau. Paskaitinėjęs savo „Karantino dienoraštį“ kraipau galvą. Iš kur tiek kantrybės rašyti kiekvieną dieną? Tuometinė karantininė situacija buvo visiškai nauja patirtis, nauji šiurpuliukai, kurie manau leido susikoncentruoti ir pasiekti užsibrėžto tikslo (rašyti kiekvieną dieną). Vėliau viskas stojo į savo vietas, pripratome prie esamo gyvenimo ritmo. Nebeliko iššūkio rašyti.
Nepatirtis. Leisdavau sau rašyti tiesiai šviesiai, be jokių užuolankų. Nestabdžiau savęs didelėmis abejonėmis. Kildavo mintis aprašyti matomą problemą, taip ir padarydavau. Laikui bėgant, tas pačias problemas pradėjau matyti iš kitos perspektyvos. Daug ką davė mokyklos vadovo darbas, tėvo vaidmuo ir kitos neoficialios pareigos. Todėl rašyti užsidėjus tik mokytojo „akinius“ nebegalėjau. Situacijas pradėjau vertinti nevienareikšmiškai suprasdamas, kad visada yra kitas požiūris. Ir ši sukaupta patirtis savotiškai tapo nuolatiniu savęs stabdymu dėstant mintis.
Pasikeitęs internetinio tinklaraščio supratimas. Daugelis pripratome prie „antraštinio“ skaitymo. Ilgi tekstai tapo neįdomūs, nes jiems perskaityti reikia protinių pastangų. O mes tapome pavargę nuo nuolatinio skubėjome, didelio informacijos srauto. Dažniau norime pailsėti ir neapsikrauti skaitant.
Facebook‘as. Internetinių dienoraščių autoriai nutūpė socialiniuose tinkluose. Ten viskas dinamiškiau, greičiau, didesnės galimybės pasiekti platesnę auditoriją. Nors išliekamos vertės mažai. Facebook‘e niekas „neskrolina“ į apačią ir neieško senų įrašų. Viskas esamuoju laiku, jokio žvalgymosi atgal, informacija čia ir dabar.
Viso to rezultatas – abejonės rašyti/nerašyti, skaitys/nekaitys, verta/neverta…
Net ir dabar skaitau savo tekstą, taisau ir abejoju, ar verta apie tai kalbėti, kam tai bus įdomus? Gal čia ir yra ta didžioji problema. Įdomu turi būti ne kažkam, o visų pirma man pačiam. Rašyti turiu ne dėl kažko, o dėl savęs.
