Pažymiai, moralai, praleistų pamokų pateisinimai, visiškai šuniui ant uodegos nuėjusi pamoka, atsiskaitomieji darbai ir dar daug daug kito rutininio gyvenimo mokykloje…
Kartais žiūri pro langą ir galvoji, kokį velnia aš čia darau. Na kam man toks psichologinis krūvis, kam man spręsti svetimų vaikų problemas, klausytis jų išgyvenimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tokie nesvarbūs, domėtis jų pomėgiais, jų baimėmis, siekiais…
Sėdime klasėje aplink bendrą stalą. Dalinamės dovanėlėmis. Vienas jų nuostabiai dainuoja ir vaidina, kitas beveik profesionaliai žaidžia futbolą, kitas užsiima penkiakove, dar kitam patinka mokytis tiksliųjų dalykų ir kartu piešti, kitas puikus organizatorius. Vieniems sekasi viskas, kitiems reikia begalės pastangų, tretiems nelabai rūpi mokyklos reikalai ir galvoja, kad yra jau pakankamai subrendę…
Bet jie visi tokie nuostabūs ir unikalūs, kartais linksmi, kartais nusiminę, skubantys gyventi ir džiaugtis…
Esu dėkingas savo profesijai už galimybę pažinti šiuos jaunus žmogučius. Jie mūsų ateitis ir aš galiu prisidėti prie šios ateities kūrimo…
