Nemokamos natos ir autorių teisės – kur yra moralinė riba tarp vagystės ir dalinimosi?

Jutta Kuss (gettyimages.com)

Manęs mokiniai dažnai klausia kaip yra su autorių teisėmis, kuomet pamokose naudoju natas iš interneto ar muzikos įrašus iš YouTube. Pastaruoju atveju nuo savęs atsakomybę nusimetu, tikėdamasi, kad šiuo klausimu pasirūpina žmonės, kurie tuos įrašus talpina. Tačiau išties suklumpu atsakydama apie natas, nors įstatymiškai ir turiu teisę jomis naudotis mokymo tikslais.

Prisipažinsiu, nepaisant žodinių susitarimų, oficialiai autoriaus leidimo naudoti jo kūrinio natas prašiau tik kartą – pačioje savo darbo pradžioje. Rašiau laišką, laukiau atsakymo ir, jam sutikus ne tik duoti naudotis savo natomis, bet ir jas pritaikyti, kibau į darbus. Šiuo atveju man prireikė pastangų parašyti laišką ne lietuvių kalba, laiko sulaukti atsakymo ir laiko+pastangų pakeisti kūrinį taip, kad jį galėtų atlikti tuo metu mano mokoma mokinių grupė. Jei viso to nebūčiau padariusi, būčiau daug sutaupiusi.

Kiekvienam kūrėjui smagu, kuomet jo kūrinys tampa gerai žinomu ir žmonės nori juo naudotis. Juk toks ir yra kūrinio tikslas. Tačiau čia svarbus klausimas „kaip“ tai daroma. Dabar kalbu apie natomis užrašytus muzikos kūrinius arba jų garso įrašus/fonogramas.

Nuotraukos šaltinis http://www.22ideas.com/2011/12/music-books/

Kuomet vaikams perkame matematikos pratybas, net nesusimąstome apie tai, jog galėtume tiesiog ateiti į knygyną ir tas pratybas išsinešti, nes tai svarbu mūsų vaiko ugdymui. Tačiau kuomet įsigyjame natų rinkinį, nepagalvodami prišviečiame tiek kopijų, kad jų užtektų visiems vaikams. Gerai, jei tai individuali kokio nors instrumento pamoka. Bet jei tai, pavyzdžiui, choras?… Suprantama, tiek vienu, tiek kitu atveju, mes sukuriame vieną vienintelį „produktą“, nesvarbu kiek žmonių tame dalyvauja. Gal dėl to, bent jau Lietuvoje, niekas ir nesikabinėja. Nors, ko gero, yra ir kitų priežasčių. Tačiau ar bandėte įsigyti vieno kūrinio natas elektroniniuose knygynuose? Jei pabandytumėte, ko gero susidurtumėte, kad už tam tikrą kopijų skaičių turite susimokėti ir tam tikrą sumą. O tai didžiulė problema kai kalbame apie finansus paprastoje Lietuvos mokykloje.

Autorių teisių tema Lietuvoje kol kas judinama labai iš lėto. Jei būtų pradėti tyrimai visais autorių teisių pažeidimų atvejais, ko gero neužtektų ir pusės šalyje gyvenančių žmonių pajėgų jiems ištirti. Tačiau, kuomet kalbu apie muzikos kūrinių natų dalinimąsi internete mokymo tikslais, jaučiu, jog stokojama paprasto kolegiško supratingumo. Nes skubos reikalas yra viena – kam nenutinka, kai staiga prireikia kokių nors natų, kurias kažkur užkišai per tą patį skubėjimą (šiuo atveju neteisinu mažesnio nusižengimo). Bet man graudu matyti, jog yra dalinamasi ištisais rinkiniais, prie kurių jų autoriams teko sėdėti daugybę naktų, mėnesių ar metų. Ir, nors daugelis kūrėjo darbą pavadintų malonumu (matyt tuo ir ypatinga ši profesija), bet mes negalime lygioje vietoje apiplėšinėti savo kolegų.

Suprantama, sąvokos gali išsikreipti, priklausomai nuo veiksmų poveikio. Šitaip dažnai nutinka. Pavyzdžiui, kas yra labiau vagis – tas, kuris nuvarė jūsų automobilį, ar tas, kuris neatsiklausęs „pasiskolino“ lašelį pieno kavai iš jūsų skyrelio darbovietės šaldytuve? Galima sakyti, kad skriauda skriaudai nelygi. Bet veiksmas (turiu omenyje vidinę intenciją) abiem atvejais yra tas pats.

Aš pati savyje atrandu tą visko, kas nemokama, vartotoją. Jis įaugęs dar nuo vaikystės. Nes buvo striuka su natomis ar su bet kokia kita įdomesne informacija. Todėl naudojomės tuo, ką turime – švietėme, perrašinėjome, dalinomės. Ir taškas.

– Bet daug kas pasikeitė –

Prisimenu, kad įvairių konkursų metu mokykloje „atsidarydavo“ mažas natų knygynėlis – kažkas kažko iš kažkur užveždavo ir perparduodavo. Tas natas prisimenu iki šiol, su įvairiomis smulkmenomis, pradedant šriftu, baigiant kompozitorių pavardėmis. Nes pirkau už savo pietums skirtus pinigus, nes ilgai rinkausi ir svarsčiau kurios mane domina labiau, kurias naudosiu, o kurių galbūt tik viršelis gražus.

Ir naudojau. Ir jų vertė mano pirštuose išlikusi iki šiol. Nes rinkausi ne dėl to, jog nemokama, o dėl to, jog buvo įdomu ir atliepė mano poreikius.

Kuomet įsigyjame natas ir jas naudojame, manau, kiekvienas autorius yra laimingas, girdėdamas atliekamą kūrinį ir žinodamas, kad jo darbas nenuėjo veltui. Tačiau čia svarbu suprasti, kad už kiekvieną darbą turi būti atlyginta.

Ko gero dažnam yra tekę patirti koks malonus dalinimosi jausmas. Nes kai žmogus dalinasi, jis tai daro vedinas kažkokių jam svarbių tikslų ar idėjų – galbūt jis tikisi, kad šis veiksmas sukurs kažkokią pridėtinę, skaičiais sąskaitoje nepamatuojamą vertę. O kaip yra dalintis per prievartą?

Pavyzdžiui, jei gamintumėte vakarienę savo šeimai, bet staiga pro duris įgriūtų kaimynai ir neklausę išsineštų pusę to, ką pagaminote, nes, pasirodo, jų vaikai alkani. Juk tokiu atveju nesijaustumėte smagiai. Visų pirma dėl to, kad veiksmas iš kaimynų pusės būtų buvęs netikėtas, antra, jūs planavote ne tik pavalgyti, bet ir praleisti laiką su šeima, įdėjote daug pastangų ir trečia, net jei jūsų vaikai mažiau alkani nei kaimynų, jie vis vien turi pavalgyti. Na, nes toks yra žmogaus pirminis poreikis ir nieko čia su tuo nepadarysi.

Gali būti, kad būdamas labai supratingu žmogumi, nesusimąstydamas apie tai, kas įvyko, savo šeimai pagamintumėte dar vieną vakarienę. Bet jei kaimynai jūsų namuose imtų lankytis kiekvieną trečiadienį, ko gero ilgainiui prastai pasijustumėte ir imtumėte pykti. O pyktumėte galbūt ne dėl to, jog jums gaila maisto produktų ar savo laiko. Pyktumėte, nes jūsų darbas būtų ne vertinamas, o priimamas kaip savaime suprantamas ir gal net privalomas, nors su niekuo apie tai nesitarėte.

Taigi, nemokamai naudojantis natomis ar jomis dalinantis, visų pirma reikėtų įsitikinti kam jos buvo skirtos. Galbūt ir galima naudotis kūriniu kaip mokymo priemone. Ypač jei nedarote begalės kopijų ir nesidalinate jomis su begale žmonių (net jei jums atrodo, jog tai paranku autoriui ir galimiems jo sekėjams). Bet jei tos natos yra sukurtos kaip METODINĖ PRIEMONĖ t.y. žmogus specialiai skyrė laiką, galvojo, ką ir kodėl reikia daryti vienu ar kitu atveju, ko yra siekiama tomis natomis (ar kas tai bebūtų), tai jis, ko gero, ne vien geranoriškai dalinasi, bet ir tikisi už tai kažkokio atlygio. Nes dirbo. Dirbo tam, kad kitiems būtų lengviau dirbti. Todėl prieš naudojantis visgi reikėtų pasitikrinti ar autoriai sutinka, kad jų darbai būtų naudojami nemokamai ar dalinami į kairę ir dešinę.

Šia tema galima ir reikia kalbėti daug. Ir galimas daiktas, kad kažkurioje vietoje klystu. Tačiau, kad ir kaip viskas sunkiai pamatuojama, pagal Lietuvos Respublikos Autorių teisų ir gretutinių teisų įstatymo 22 straipsnį (pakeitimas 2003 kovo 5 d.) turėtumėme žinoti, kad:

1. Be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo, tačiau nurodant, jei tai įmanoma, naudojamą šaltinį ir autoriaus vardą, leidžiama:

1) kaip pavyzdį mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais atgaminti nedidelius išleistus kūrinius ar trumpą išleisto kūrinio ištrauką rašytiniu, garso ar vaizdo pavidalu tiek, kiek tai susiję su mokymo programomis ir neviršija mokymui ar moksliniam tyrimui reikalingo masto;

2) atgaminti nekomerciniais švietimo, mokymo ar mokslinių tyrimų tikslais teisėtai išleistus kūrinius žmonėms, turintiems klausos ar regos negalią, skirtu būdu tokiu mastu, kiek pateisina ši negalia, išskyrus kūrinius, kurie specialiai buvo sukurti šiam tikslui;

3) naudoti kūrinius, esančius viešosiose bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais juos viešai paskelbiant ar padarant viešai prieinamus kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose, jeigu autoriai ar kiti tų kūrinių autorių teisių subjektai nėra uždraudę tokio kūrinių panaudojimo.

2. Nustatant, ar kūrinys buvo panaudotas nekomerciniais tikslais, turi būti atsižvelgiama į naudojimo paskirtį. Kūrinio naudotojo teisinė forma, organizacinė struktūra ir finansavimo būdas šiuo atveju nėra lemiami veiksniai.