Muzikos VIDEO pamoka: Gynybinių sienų sargybiniai – Viduramžių muzikantų gildijos

    Šią muzikos istorijos pamoką sukūriau Valdorfo mokyklos šeštokams, mat Viduramžiai – tema, kuri juos lydi visus mokslo metus.

Naudota programa – OpenShot.

Sugaišta laiko – 12 valandų.

Rezultatas – patenkinamas.

         Karantino laikotarpiu noriu išbandyti ir atrasti kaip įmanomą geresnę ir nemokamą video redagavimo programą. Tokio tipo darbas ši – gana paprasta ir greitai perprantama, tačiau joje sudėtinga manevruoti su tekstu. Taip pat ir audio dokumentai ribotai tildomi/garsinami. Tačiau iš visų išbandytų, ši programa beveik atitinka reikalavimus nedideliems ir gal ne pernelyg didelės kokybės reikalaujantiems darbams. Dalinuosi ir tekstu:

Viduramžių muzikantų gildijos – Gynybinių sienų sargybiniai

      Papasakosiu apie vieną labai įdomią profesiją – kurią Viduramžiais atliko labai drąsūs ir ištvermingi žmonės ir kurių darbas buvo gana nuobodus, bet labai reikalingas ne tik miestų apsaugai, bet ir profesionaliosios pučiamųjų instrumentų muzikos vystymuisi. Tai – miesto sargybiniai arba kitaip dar vadinami gynybinių bokštų muzikantais, budėtojais. Anglų kalba jie buvo vadinami The Waits arba Watchman.

           Šios profesijos ištakos prasideda nuo paprastų miesto budėtojų ir sargybinių, kurie saugodavo pilis, stovyklas ar kitas įtvirtintas vietas, įskaitant ir miestus. Jie dažniausiai stovėdavo paaukštintose vietose – bokštuose ar gynybinių sienų viršuje ir stebėdavo viską, kas vyksta aplinkui – saugodavo apylinkes ir miestelėnus. Tačiau, jei dienos metu sargybiniai galėdavo susisiekti įvairiais ženklais, mojuodami vėliavomis, tai naktį ką nors aiškiai pamatyti tamsoje jiems būtų buvę sudėtinga. Todėl sargybiniai ėmė naudoti garsinius signalus. Taigi, tam, kad galėtų įspėti žmones, sargybiniai su savimi visuomet nešiodavosi ragą, trimitą ar kitą garsiai grojantį instrumentą, kurį pūsdavo ir išgaudavo signalą bei pranešdavo apie kylančias grėsmes ir pavojus.

           Iš pradžių nei vienas instrumentas, kuriuo miesto sargybiniai grojo, nebuvo skirtas muzikuoti. Jų funkcija buvo žmonėms susikalbėti tarpusavyje, naudojant tam tikrus signalus, kuomet jie negalėdavo vieni kitų matyti.

       Instrumentai ragai tuo metu ir buvo tiesiogine šio žodžio prasme, gyvūnų ragai. Pajūrio miesteliuose taip pat buvo naudojamos kriaukles. O iš žalvario buvo kalami trimitai. Taip pat buvo gaminami ir mediniai instrumentai, pavadinimu šalmėjus, iš kurių vėliau išsivystė dabar orkestruose naudojami obojai. Visi šie instrumentai skleidė pakankamai didelį triukšmą, bet jais buvo galima sugroti vos keletą natų, tačiau sargybiniai iš įvairių natų derinių išmoko išgauti skirtingus signalus, kurie turėjo skirtingas reikšmes.

           Ypatingą vietą tarp šių instrumentų užėmė trimitai. Iš pradžių jie buvo naudojami kariniams signalams išgauti ir (iki kol XIV amžiuje žalvario dirbėjai iš naujo atrado senąją romėnišką vamzdžio lenkimo techniką), trimitai buvo tiesūs instrumentai, kurių ilgis galėjo būti net iki 1,83 metrų (metro ir aštuoniasdešimt trijų centimetrų). Šie instrumentai ne tik skambėjo, bet ir atrodė įspūdingai, mat būdavo puošiami kilmingųjų giminių vėliavomis. Taigi, kiek vėliau tokius trimitus imta naudoti atkreipiant visuomenės dėmesį į svarbius potvarkius ir pranešimus.

Senoviškai apsirengę muzikantai groja Italijos himną liepos 28-osios minėjimui 2017 metais, Arezzo (Italija)

       Miestų žmonėms  buvo labai svarbu, kad tam tikromis valandomis pasigirstų signalai, kuriais vadovaudamiesi jie galėtų sekti laiką ar ryte laiku atsibusti. Taigi, šie sargybiniai buvo dar ir laikrodininkais, kurie, kaip buvo sakoma, „išpūsdavo“ valandas, t.y., tam tikrą valandą pūsdavo savo ragus. Dabar panašią funkciją atlieka senoviniai laikrodžiai, kuriuos galbūt dar esate matę savo vyresnių giminaičių – senelių ar prosenelių namuose. Tačiau, kitaip nei tokie laikrodžiai, gynybinių bokštų sargybiniai nakties metu negrodavo, kad netrukdytų miestelėnų miego, nebent grėsdavo koks nors pavojus.

            Laikui bėgant, jau XV amžiuje miestai tapo šių sargybinių darbo vietomis. O kai kuriuose miestuose jie buvo laikomi visų pirma muzikantais ir tik po to sargybiniais. Besibaigiant XVI amžiui, ši profesija jau buvo pilnai pripažįstama, o pareigos skaitomos nuolatinėmis. Beveik kiekvienas didesnis miestelis turėjo žmones, atliekančius šią funkciją. Tokį darbą atliekantys žmonės turėdavo dvi pareigas – saugoti miesto gynybines sienas ir įvairiomis progomis groti miesto šventėse. O po kurio laiko jų imta prašyti dar ir apeiti miestą nakties metu bei užtikrinti tvarką ir padėti taikiems miestelėnams išvengti naktinių vagysčių ar įspėti jei kiltų gaisras.

          Taigi, miesto sargybinių pareigos nuolat kito – jei iš pradžių jie tik išgaudavo įspėjamuosius signalus, tai ilgainiui jie ėmė kurti kūrinius, skirtus ypatingoms ceremonijoms. Jie susibūrė į organizuotas muzikantų grupes, kitaip dar vadinamas gildijomis, kurios grojo muziką miestelėnams ir rūpinosi savo gerbūviu. (labai panašiai, kaip tai dabar daro įvairūs pučiamųjų ar kiti orkestrai miesto gatvėse) ir grojo tuo metu miestuose madingas, populiarias melodijas. Jiems netgi buvo mokamas atlyginimas iš miestelėnų surinktų mokesčių.

           Miesto sargybiniai dėvėjo juos iš kitų išskiriančias uniformas ir pasipuošdavo kaklo papuošalais bei sidabrinėmis grandinėmis, ant kurių kabėjo miesto herbas.

                 Taigi, labai įdomu kaip pasikeitė paprasto gynybinio bokšto sargybinio profesija į miesto muzikanto profesiją. Galima sakyti, jog profesionalioji pučiamųjų muzika Europoje pradėjo vystytis kartu su šia profesija.