Koja kojon su Jonu Švedu arba Degančios ausys

Jonas Švedas (nuotr. 7md.lt)

Inspiracija po straipsio „Muzikalinio auklėjimo klausimas“, Jonas Švedas, Muzikos barai, 1938 m., Nr. 10

Šiame straipsnyje Jonas Švedas 1938-aisiais rašo apie muzikos mokymo aktualijas. Ir iš tiesų, nedaug kas pasikeitę. Vartotojiškumas, kurį J. Švedas mini netiesiogiai, dabar klesti ir plinta kaip maras.

Klasėje ar vadovaudama mokyklos chorui stebiu tendenciją, jog vaikams mokytojas turi būti cirko artistu, kuris palinksmins, su kuriuo vaikai gerai praleis laiką. Ir, tiesą sakant, nežinau ar tai yra blogai. Nes vartotojiškumas jau pats savaime veda prie poreikio turėti galimybę atsipūsti, „pasiterapinti“. Klausimas tik, kiek tai sveika pačiam mokytojui ir kaipgi su jo kompetencijomis…

Mane visuomet atstumdavo žodis terapija. Gal dėl trumparegiškumo, gal dėl stereotipų. Tačiau penktus metus dirbdama mokykloje pastebiu, kad vaikams išties jos reikia, nes gyvenimo ritmas darosi vis labiau intensyvus, nebėra laiko sustoti, pabūti „čia ir dabar“. Tad kyla klausimas ar muzikos pamokos bendrojo lavinimo mokykloje neturėtų keisti krypties. O gal tai vyksta savaime?

Ši mintis verčia susidurti su dilema, kuomet nežinau ar visa mano, nors ir nedidelė akademinė patirtis yra reikalinga šiam darbui. Kita vertus, tuometinio Pedagoginio universiteto magistre, klausant doc. dr. Emilijos Sakadolskienės paskaitų, prisimenu, užkliuvo viena mintis – mokytojas, visų pirma, turi būti geras savo dalyko žinovas. Ir iš tiesų pritariu. Vyresnio amžiaus vaikams labai svarbu, kad mokytojas dalykininkas gerai išmanytų tai, ką dėsto. Kaip tai daryti, jau kitas klausimas. Na o kalbant apie mažuosius, ko gero, taip pat svarbus dalyko išmanymas. Tačiau čia jau reikia mokėti nusileisti iš aukštumų, į kurias muzikantas (atlikėjas), iki pedagoginio darbo lipa sunkiai, daug metų, įdėdamas daug jėgų nuo pat mažumės. Todėl toks nusileidimas dažnai gali būti skausmingas.

Skausmingo nusileidimo rizika yra ir dirbant su vyresnio amžiaus mokiniais. Ir čia, turbūt, yra svarbu neužsiliūliuoti savo paties troškimuose žinoti kuo daugiau, daryti kuo geriau ir, svarbiausia, žinoti kaip yra geriausia. Nusileidimas žemyn, perlipimas per savo ego ir nereikalavimas daugiau, nei mokiniai gali bendrojo lavinimo mokykloje, mano galva, yra svarbus. Kad ir kaip tai skausminga savo dalyką aukštinančiam mokytojui.

Straipsnyje Jonas Švedas rašo: „Muzikinis auklėjimas yra žymiai sudėtingesnis dalykas, negu muzikos teorijos ir solfedžiavimo mokymas. Jo pagrindan bene tikslingiausia būtų dėti mo kinio sąmoningumo ugdymą. Kiekvienas mokytojas turėtų surasti būdus, kaip kiekvieną aiškinamą dalyką įprasminti, kad mokinys muzikos ir dainavimo mokytųsi ne vien dėl to, kad mokytojas jį spaudžia, kad pataisa ar antriems metams toje pačioje klasėje palikimas graso, o dėl to, kad išsilavinimas muzikos ir dainavimo dalykuose kelia mūsų tautos kultūrinį lygį, tuo pačiu padėdamas mūsų tautai atsiekti didžiuosius uždavinius. “. Mintis aktuali ir šiandienai, ir, kiek raminanti, nes, pasirodo, ne man vienai, kad ir po aštuoniasdešimties, kyla problemų. Tad dalykinio kontakto su mokiniais paieška mokytojo darbe neišvengiama ir nuolatinė.

Kaip rašo straipsnio autorius, skonio formavimas svarbus, norint muzikos pedagogikoje pasukti kita linkme, nei einama iki „šiol“. Šioje vietoje vėl norisi kalbėti apie vartotojiškumą, kurį dabar mokyklose dažniausiai ir formuoja ne kas kitas, o mokytojai. Fonograma, neabsoliutinant – bene vienintelis būdas išprašyti vaikus kažkiek, kažką ir kažkaip pamuzikuoti. Ir visa tai prasideda jau darželiuose. Tad ką galima kalbėti apie vaiko sudominimą muzikavimu, kai viskas jau padaryta už jį ir jam belieka atmėgdžioti parazitines dainas iš televizoriaus. Tad gal visgi galėtumėme pasukti ta kita linkme?

Darbo, žinoma, reikėtų įdėti daug. Tikiu, kad Lietuvoje yra daugybė puikių mokytojų, iki kurių man alkūnėmis irtis. Tačiau ir savo kailiu tenka patirti, jog estetika ir grožis muzikoje vaikams gali būti artimi ir inspiruoti.

Prisimenu, besimokant M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, man būdavo be galo sunku įsiminti klausomus kūrinius muzikos literatūros pamokose. Čia, ko gero, trukdė asmeninės savybės. Tad ir savo mokiniams pirmaisiais metais vengiau daryti muzikinių temų diktantus. Tiesą sakant, ir mintis nekilo. Bet kažkurį kartą, rungiantis su neišmanymu muzikos pedagogikoje, vienos klasės auklėtoja priėjo ir pasiūlė išbandyti. Taigi, tęsiu iki šiol.

Iš pradžių raukydamiesi, po kurio laiko mokiniai ima pažinti kūrinius ir nuo to, jog kažką žino, prisimena, džiaugsmas jų veiduose akivaizdus. O dažnai, jau paties muzikinio diktanto metu, nuostabu stebėti jų mąslius mąslius, protingus protingus ir jausmo perpildytus veidus, pvz., klausant J. S. Bach Čakoną iš Partitos smuikui d-moll, Nr. 2.

Kalbant apie mokinių muzikinio skonio lavinimą, paskutiniu metu vis aiškesne tampa mintis, jog muzikos istorijos pamokos įmanomos tik per muzikos klausymą, t.y. prie informacijos apie kompozitorių ar epochą prieinant iš kitos pusės, nei buvau pratusi besimokydama pati. Taigi, estetinis pasitenkinimas, priklausomai nuo to, kiek yra įmanomas konkrečiose situacijose konkretiems mokiniams, labai padeda „išeiti programą“. Nes kitaip, neretai susvyruoju ties savo pasakojimų prasmingumu, Dėl įvairių priežasčių.

Informacijos aplink tiek daug, kad pati savaime ji tampa tarsi beprasme. Nors, ko gero, tokia visuomet ir buvo. Istorijoje ir šiaip nesijaučiu tvirtai, tad, galimas dalykas, mano pasakojimai ne tiek laisvi, kad prie to dar galėčiau žongliruoti mokinių rašikliais ir traukti triušius iš jų kuprinių. Todėl renkuosi lengvesnį kelią, kuris akivaizdžiai pasitvirtina. O gal, kaip dažnai sakoma, mokinys užsidega nuo degančio mokytojo. Tad žibalą pirmiausiai pilu į ausis ir tik po to į smegenis. Mano pamokose pasiteisina. Rekomenduoju.

Ear on Fire, Dana Schutz (nuotr. wikiart.org)