KODĖL JAUNIMAS NEMOKA ISTORIJOS?

Paskutinėmis atostogų dienomis į rankas pateko Umberto Eco knyga „Takios visuomenės kronikos“ – straipsnių rinkinys, kuriuos jis laikraščiui „L’Espresso“ rašė nuo 1985 iki 2016 metų. Šie tekstai pasirodydavo kaip autorinė skiltis pavadinimu „Degtukų dėžutė“. Nesu toks protingas ir neišradinėju dviračio, norėdamas apibūdinti knygą. Tiesiog nurašau įrašą paskutiniame knygos viršelyje: „Tai aštrūs, nepaprastai intelektualūs, pilni nuorodų ir aliuzijų, skatinantys kritiškai mąstyti ir verčiantys tobulėti tekstai, negailestinga ir labai reikalinga mūsų takios visuomenės analizė.“
Šalia kitų klausimų keliose vietose Umberto Eco leidosi į samprotavimus, kodėl jaunimas nemoka istorijos. Na, gal ne visai taip. Kodėl jaunimas nemoka istorijos taip, kaip mums (tokiems 50+) norėtųsi, kad jie mokėtų? Jis rėmėsi 2008 metų apklausos Didžiojoje Britanijoje rezultatais. Iš jos paaiškėjo, kad ketvirtis anglų Churchillį laiko pramanytu veikėju, lygiai kaip Gandhi ir Dickensą. O daug apklaustųjų Šerloką Holmsą ar Robiną Hudą laikė iš tiesų egzistavusiais asmenimis. Kuo ne mūsiško „Klausimėlio“ rezultatų analogija?
Pats Umberto Eco šiuos rezultatus aiškina taip: „Manau, kad pasikeitė mūsų santykis su praeitimi, matyt, ir mokykloje. Kažkada labai domėjomės praeitimi, nes žinių apie dabartį buvo nedaug – tereikia įsivaizduoti, kad dienraštis viską išklodavo aštuoniuose lapuose. Su žiniasklaida pasklido ir milžiniškas kiekis informacijos apie dabartį, gana pagalvoti, kad internete galima sužinoti apie milijonus šią akimirką vykstančių dalykų (net ir visai bereikšmių). Praeitis, apie kurią mums byloja žiniasklaida, <…> ateina (per Holivudą ir panašiais keliais) kartu su informacijos apie dabartį srautu, ir sunku tikėtis, kad filmo žiūrovas pastebės laiko skirtumą tarp Spartako ir Ričardo Liūtaširdžio. Lygiai taip pat ištęžta ar, šiaip ar taip, praranda tvirtumą skirtumas tarp pramano ir tikrovės: sakykite, kodėl per televizorių žiūrintis filmą vaikas turi tikėti, kad Spartakas egzistavo, o Vinicijus iš Quo vadis – ne…“
Yra ir kita šio klausimo pusė. Galite sutikti ar ne, bet, palyginus su mūsų laikais, mokyklinė istorija padvigubėjo, patrigubėjo. Aš tai sprendžiu, palyginęs savo laikytą istorijos brandos egzaminą su dabartiniu egzaminu. Arba savo vaikystės istorijos vadovėlius, kuriuose viename puslapyje rasdavai du tris ideologijos jūroje skęstančius faktus, su dabartiniais vadovėliais, kurie beveik nesiskiria nuo enciklopedijų puslapių: faktų daug, o jų prasmės ar esmės – mažoka. Čia taip pat galima pasiremti Umbertu Eco: „Gal mūsų studentas nebuvo tas, kuriam per mažai pasakyta, o tas, kuriam pasakyta per daug, ir nebepajėgė atsirinkti, ką verta įsiminti. Jis miglotai praeitį suvokė ne todėl, kad apie ją negirdėjo, o dėl to, kad naudinga ir patikima informacija pasimetė ir pradingo per dideliame nereikšmingų žinių kiekyje.“
Čia, matyt, svarbus būtų atsakymas į klausimą, kurį mokinys, anot Umberto Eco, uždavė mokytojui: „Atsiprašau, kam jūs reikalingas, jeigu yra internetas?“ Įtariu, jog daug mūsų bėdų kyla todėl, kad dažnas mokytojas per pamokas nori pasivaržyti su internetu ar net perspjauti jį.