Bendra situacija. 160 sergančiųjų. Nebežinau kaip reikėtų apibūdinti kas vyksta pas mus. Apsikrėtusių žmonių skaičius didėja. Vieni kovoja rimtai, kitiems tai vis dar žaidimas. Rimta kritikos lavina gula ant sveikatos apsaugos ministro A. Verygos pečių. Atvirai kalbama apie ministro ir jo aplinkos padarytas klaidas, nors kas tokiai situacijai buvo pasiruošęs…
Pusryčiaujant klausėmės per radiją žinių. Pasirodo, tiems piliečiams, kurie grįžta iš užsienio reikės karantinuotis ir tuo turės pasirūpinti savivaldybės. Kitaip sakant, grįžta tokie piliečiais kaip, kad buvo rodomi vaizdai iš kelto. Jiems savivaldybė skiria būstus laikinam apsigyvenimui. Tuo tarpu, mūsų tautiečiams, dirbantiems tolimųjų reisų vairuotojais, jokios pagalbos neskiriama. Viską turi susiorganizuoti patys. Pasakysiu kitaip, nemažai daliai atmarozų, kuriems ta Lietuva labai žemai, bet nėra kur dingti Norvegijoje (ar kitoje šalyje) nes nebėra darbo, geriau apsimoka grįžti ir gyventi kartu su motinomis nes jos bent valgyti padarys ir ant cigarečių pakelio duos, mes turime rasti kur karantinuotis. Tuo tarpu žmonėms, kurie dirba Lietuvai, nuo jų dabar priklauso prekyba ir šalies apsirūpinimas, mes negalime padėti. Man tai skamba apgailėtinai.
Pasiruošimas nuotoliniam mokymui. Šiandien pakankamai sklandžiai viskas praėjo. Tiesioginės transliacijos metu supažindinau kolegas kaip dirbsime. Paaiškinome visus niuansus, atsakėme į komentarus. Džiugu, kad transliaciją stebėjo praktiškai visi mokytojai. Kiek suprantu iš kolegų, jiems dabar ramiau, žino ką ir kaip reikės daryti. Paruošiau keturis mokomuosius video, kurie turėtų pagelbėti susikurti uždaras Facebook grupes ir jose darbuotis. Tikiu, kad kitos savaitės pirmadienį startuosime be streso ir skubėjimo. Negaliu nesidžiaugti nuotolinio mokymo koordinatorių grupe. Taip darniai komanda veikia, jog galima ir kalnus nuversti. Visi pasiryžę padėti vienas kitam, nėra jokio pykčio, moralizavimo. Kritinės situacijos verčia mobilizuotis ir sunkumus įveikti kartu.
Miškas, picos, apsauginės kaukės. Diena pasitaikė tikrai graži. Vėl pasukome miško link. Mykolui baisiai reikėjo “kačiukų“, skelbėm paiešką ir bastėmės po mišką ieškodami jų. Pasivaikščiojom, pabuvome gamtoje. Grįžę pasigaminome picų, skani pramoga vaikams.
Pradėjom ieškoti kur įsigyti veido kaukių. Aplinkui visi siuva ir pardavinėja. Niekur nedingsime, reikės tų kaukių anksčiau ar vėliau. Neringa atkasė rekomendacijas kaip su jomis elgtis. Gali prireikti kada visiems važiuoti į miestą, reikia būti pasiruošus netikėtumams.
