Karantinas #7 diena: šansas valdžiai, Lūkstas, I savaitė

Bendra situacija. 25, 34, 41, 51, 83, 129… Skaičiai nuo antros karantino dienos iki šiandien… Ar dar reikia kažkokių įrodymų apie situacijos prastėjimą?

Niekur nedingsime nuo nerimo ir įtampų visuomenėje. Viskas pasimatys: kokia ta mūsų valdžia, koks medicinos lygis, kiekvieno asmeninės atsakomybės laipsnis ir t.t. Aš noriu tikėti tais žmonėmis, kurie dabar yra valdžioje ir yra atsakingi už visą Lietuvos valstybę. Taip, klausimų paprastiems piliečiams kyla daug: kodėl nepasirūpinta laiku atvykstančiais regentais, kodėl ligoninės taip silpnai aprūpintos apsaugos priemonėmis, kodėl tyrimų, palyginus su Latvija, daroma taip mažai? Bet darbas ekstremaliose situacijose yra nežmoniškai sunkus. Reikia milžiniškos valios pakelti tą atsakomybę, kurią tenka nešti. Todėl aš noriu duoti šansą mūsų valdžiai.

Išvyka prie Lūksto. Šiandien galvojome ką tokio prasmingo nuveikus sekmadienį. Nors oras pasitaikė ne pats šilčiausias, bet saulė tiesiog vertė eiti į lauką. Sugalvojome aplankyti vasarą mūsų vaikams labai patinkančią vietą – Lūksto ežero poilsiavietę. Norėjosi, jog vaikai pakvėpuotų grynu oru, pabūtų gamtoje. Tikėjomės nieko nesutikti. Pavyko. Kol mes vaikščiojome paežere, matėme tik vieną automobilį ir tolokai vaikščiojančius du žmonės. Grįžę, mašinoje, vaikai atsigėrė šiltos arbatos, užkando sausainių ir sukome namų link. Kaip ir reikėjo tikėtis mūsų mažoji neatlaikė ir užsnūdo važiuojant.

Su Mykolu greitai nuvažiavome į Telšius pasiimti iš paštomato siuntinio. Specialiai stebėjau kaip žmonės pasiruošę lankytis parduotuvėse. Nemačiau nei vieno su pirštinėmis ir apsauginėmis kaukėmis….

Pirmos savaitės apibendrinimas. Pirmoji karantino savaitė baigėsi. Jau šiek tiek nusistojo dienos režimas. Maždaug jaučiame kada keliamės, kada ruošiamės valgyti, kada Kotrynos pietų miegas, kada vakare ruošiamės į lovą. Su Neringa bandome darbuotis. Rimčiau prisėdame per dukrelės pietų miegą, ryte dar po valandėlę pasikeisdami, kartais randame jėgų pasidarbuoti vėlai vakare. Tenka pripažinti, visą laiką praleisti namų aplinkoje yra tikras iššūkis. Pradžioje stebėjausi dėl nuovargio vakare. Iš kur jis gali atsirasti. Tačiau visą dieną būti su vaikais, galvoti jiems užsiėmimus, rasti laiko prisėsti prie darbų, nuolat bendrauti tiek su šeimos nariais, tiek online darbo reikalais – visa tai išvargina. O ir visas tas naujienų srautas (nuo kurio apsiriboti neįmanoma) duoda per smegenis. Greičiau atšiltų oras, lauke veiklos daugiau turės vaikai ir patiems bus maloniau pasėdėti pavėsinėje gurkšnojant kavą…

P.S. Nuotraukoje Lūksto ežero vaizdas.