Bendra situacija. 1053 sergantieji, 23 mirtys, 97 pasveikę. Spaudoje dabar ypatingai didelė mišrainė. Prisiminus 10-15 karantino dienas, informacijos srautas buvo ganėtinai vienodas. Dominavo 2-3 pagrindinės žinios apie kurias sukosi likusios naujienos. Dabar temų spektras dar platesnis, nuo apsikrėtimo atvejų iki žinomų žmonių gyvenimą karantino metu ir dažnai visai tai talpinama į top 10 naujienų. Iš kitos pusės, gal ir gera tendencija, žmonės mažiau galvos tik apie karantiną.
Ankstyva Velykų pradžia. Kotryna jau 7.15 vertė visus iš lovų. Turėjo pasiteisinimą – Velykos! Brolį, ir tą vargšą, 8 valandą mažoji krapštė lauk. Juokingiausia buvo tada, kai susėdome prie stalo ir bandėme susiskambinti video skambučiais su artimaisiais. Spėkite ar pavyko? Visi dar tik kilo iš lovų, o mes jau buvome įpusėję pusryčiauti. Mykolas tapo kiaušinių daužymo čempionu. Tėčiui teko gėdingai pripažinti pralaimėjimą, mamai šansų taip pat neliko. Vėliau vaikai sulaukė staigmenos, buvo atėjęs Velykų zuikis ir kieme paliko siurprizą. Mykolas su Kotrynas rado paliktus krepšelius į kuriuos krovė rastus, po visą kiemą išmėtytus, šokoladinius kiaušinius. Vakare vaikai dar turėjo kiaušinių ridenimo čempionatą, bet Kotrynai labiau norėjosi kiaušinius daužyti ir valgyti nei ridenti.
Sunku nieko neveikti. Tokios dienos atrodytų turėtų būti pačios laukiamiausios, nes nereikia niekur skubėti, nieko dirbti. Bet mes jau nebemokame taip gyventi, gulėti ir nieko neveikti. Visų pirma, vaikai neleidžia tokioms dienoms atsirasti. Visų antra, darbas ir papildomos veiklos (rašymas, projektai ir t.t.) atima savo dalį laiko. Su Neringa šiandien kalbėjome, kad tokios laisvos dienos mums jau tampa per sunkios. Gal todėl, po mažosios pietų miego suplanavome važiuoti į mišką. Neringai skaudėjo galvą, Kotryna atsikėlė ne ant tos kojos po pietų, o ir Mykolui reikėjo pailsėti nuo planšetės.
Išvyka. Įsimetėme atsigerti, kaukes (dėl viso ko pikto) ir pasukome Jomantų tako link. Nors takas nebėra prižiūrimas, ir girdėjau rekomandacijų ten nesilankyti, bet jei mums tinka paprastas miško keliukas, tai Jomantu takas, kad ir kokios būklės bebūtų, tikrai tiks. Neapsirikome. Stovėjimo aikštelėje sutikome dvi mašinas, nors viso pasivaikščiojimo metu nematėme žmonių (išskyrus jaunuolių porelę, kuri praėjo pro mus gerokai atokiau). Pasivaikščiojimo pradžioje mažoji vis dar buvo pikta, bijojo skruzdėlių, todėl teko neštis ant rankų. Vėliau karalaitės nuotaika praskaidrėjo, jau pati žingsniavo, lipo į namuką, gaudė brolį. Neringai atleido galvą, tuo pačiu ir nuotaika pagerėjo. Žodžiu, labai naudingas išvažiavimas visai šeimynai.
Gandrų kova. Grįžę pasikepėme lauke ant ugnies vištienos. Tuo tarpu teko stebėti gandrų kovą. Vaizdas tikrai rimtas. 4 gandrai aiškinosi santykius dėl kitoje gatvės pusėje ant elektros stulpo esančio lizdo. Tai, kad jie kapojosi dar nieko, bet šalia tęsiasi elektros laidai. Porą kartų jau buvau pasiruošęs bėgti žiūrėti ar nenukrito koks vienas iš jų. Pirmą kartą tenka stebėti tokią dramatišką paukščių kovą.
