Bendra situacija. 912 sergančiųjų ir 15 mirčių. Karantinas pratęsiamas iki balandžio 27 dienos. Nežinau ar turėtų ką nors stebinti toks sprendimas. Viešose vietose bus privaloma dėvėti apsaugines kaukes. Artėja Velykos, todėl ruošiamasi didesniam gyventojų judėjimui, tam reikalui bus ribojamas judėjimas visoje Lietuvoje. Ką čia ir be pridursi. Gal ir skamba baugiai toks judėjimo ribojimas, nors mums asmeniškai jis nieko nekeičia, nes karantino metu tikrai nežadame išvažiuoti iš savo namų ar sulaukti svečių.
Nuotaikų kaita. Dienos kaip karuselės. Vieną kartą tu jautiesi žvalus: visą dieną ką nors darai, bendrauji, vyksti su vaikais pasivaikščioti, apsitvarkai. Kita diena panaši į juodą dėmę: nieko nesinori, esi apatiškas, pyksti dėl menkniekių, nekyla rankos pasidarbuoti, ieškai progos pabūti vienas. Ne karantino metu tokių dalykų būna, bet dažniausiai nuotaika būna gera, juodi periodai kartojasi retai. Tuo tarpu per karantiną tokie nuotaikų svyravimai – dienos reikalas.
Darbo aplinkos pokyčiai. Rytais keliauju į šalia esančią mokyklą. Ten darbuojuosi IT specialistu, nors dabar to darbo, apart elektroninio dienyno ir prisijungimo prie jo kodų tvarkymo, kaip ir nėra, bet nuotolinėms pamokoms vesti tai puiki vieta. Keletas mokyklos darbuotojų dirba lauke, tvarko aplinką, todėl nėra praktiškai jokio kontakto. Sutarėm su Neringa, kad taip bus patogiau, tiek vaikams, tiek man pačiam. Atsikėlę mažieji gali laisvai ateiti į kambarį pažiūrėti savo filmukus. Neringai nereikia bėgti ir juos grūsti lauk. Man pačiam nereikia jaudintis, kad kas užstaugs už nugaros, ar čiups už kompiuterinės pelės. Taip kad šiuo metu turiu prabangą darbuotis mokykloje praktiškai vienas pats.
Trumpas apsilankymas Varniuose. Neringa šiandien vakare norėjo pabendrauti su savo draugėmis. Mes su Kotryna pažaidėme su smėliu ir sušokę į mašiną nuvykome iki Varnių (Mykolas tuo tarpu pasiliko žaisti kieme). Tik nuvažiavus prisiminiau, kad nelabai leidžiama būti žaidimų aikštelėse, tą priminė ant aikštelėje esančių įrengimų ištiestos STOP juostos. Bet nenusiminėme, pasivaikščiojome po Varnių centrinę aikštę, apžiūrėjome didžiulį margutį, pasišildėme prieš saulę atsisėdę ant suoliuko ir vėl pasukome namų link. Nors trumpam pakeitėm namų aplinką.
