Bendra situacija. 649 sergančiųjų, 9 mirtys. Skaičiai kyla, nors bendros panikos kiek mažiau. Perėjome į stadiją, kai su aprūpinimu daug maž susitvarkėme, dabar liko susitvarkyti su karantinu. Portaluose jau marga naujienos apie karantino sąlygas pažeidusius žmonės. Vienas toks didvyris susilaukė ir pirmosios baudos.
Nuomonės formavimas. Šiandien teko vykti į Telšius. Nustebau užėjęs į Lidlą, žmonių buvo tikrai pakankamai mažai. Stovi vyras 40-45 metų amžiaus ir aptarinėja aktualijas. Daro tą ekspresyviai garsiai, kad visi aplinkui girdėtų. Piktas ant esamos tvarkos, juokiasi iš dėvinčių kaukes (žinoma pats be pirštinių ir be kaukės). Nors nėra ko stebėtis tokiais “žinovais“. Vakar teko komentaruose diskutuoti su viena mūsų rajono tarybos nare. Gerbiama ponia Facebooke pasidalino palyginimu kiek numirė nuo COVID-19 su mirusiais nuo AIDS, vėžio ir kitų ligų. Pabandžiau pakomentuoti, kad gerbiamoji turbūt nelabai susigaudo laikotarpiuose ir toks palyginimas ne tai, kad nekorektiškas, bet visiškai nesąmoningas. Buvau apkaltintas, kad man nerūpi žmonės, nuo bado mirštantys vaikai ir t.t. Man pasiūlius rūpintis artimiausia aplinka vėl teko sulaukti minčių apie tai koks aš blogas žmogus, kaip aš reiškiu nepasitenkinimą.
Man pikta, kad atsakingi žmonės dalinasi informacija, kuri tokiu įtemptu metu gali sulaukti itin jautrios reakcijos. Formuojama nuomonė, jog šis virusas yra niekniekis, daugiau žmonių miršta autoavarijose. Kai kam tai gali pasirodyti tiesa, o apie pasekmes tokio mąstymo nereikėtų priminti.
Nuotolinio mokymo permąstymas. Šiandien galutinai įsitikinau, nuotolinis mokymas ne tai, kad organizuojamas kitaip, bet jo filosofija yra visai kitokia nei tradicinio ugdymo. Dėl laiko trūkumo ir visų kitų nepalankių aplinkybių turėjome labai greitai adaptuotis prie situacijos: suorganizuoti žmones, kurie koordinuos nuotolinį mokymą, paruošti bendrus reikalavimus šiam mokymui, pasirinkti mokymo aplinką, nuspręsti kaip bus organizuojamas ugdymas, paruošti mokytojus ir visa kitą. Bet ne čia svarbiausias dalykas. Nuotoliniam mokymui reikia visiškai kitokio priėjimo ir tą dabar suprantu. Pradėjome dirbti pagal esamą tvarkaraštį, skirtą tradiciniam ugdymui. Rezultate – užsivertėme darbais ir jais užvertėme vaikus. Reikėtų atsitraukti ir permąstyti ugdymo procesą iš naujo.
Neišėjimo rezultatas. Dėl prasto oro su šeimyna tenka sėdėti namuose. Mano darbas, Neringos darbas, vaikų užimtumas, viskas sukasi tame pačiame rate. Buvimas užsidarius labai vargina, vaikai tampa irzlesni, o ir patys tampame labiau apduję, be motyvacijos ką daryti. Tikėkimės šiluma sugrįš, nes paprasčiausias išėjimas su vaikais į kiemą leidžia kiek atsikvėpti ir sumažinti įtampą.
