Bendra situacija. 537 sergančiųjų ir 8 mirtys. Karantinas stiprėja. Į patruliavimą jau planuoja jungtis kariuomenė. Griežtinamos bausmės už karantino nesilaikymą (seniai reikėjo tokio sprendimo). Plačiai aptarinėjama medikų situacija Lietuvoje ir deja ji tikrai nėra gera. Prasideda ir politiniai žaidimai. Seimas lyg Pilypas iš kanapių pradeda rodyti savo galią, to rezultatas – nepritarta karantino metu didinti medikams algas (ar skirti priedus). Nors paimk juos ten visus ir nuvežk pagulėti kartu su sergančiaisiais šiuo virusu. Mūsų valstybės lyderiai…
Įsivažiuoja nuotolinis mokymas. Gal dar anksti kalbėti. Praėjo tik antra diena. Pasakysiu taip, kas planavo ir tikrai dirbo tas dvi mokinių atostogų savaites, tas dabar darbuojasi pakankamai ramiai. Elektroninį dienyną esame pastūmę į šoną, pildome jį dažniausiai vakare. Visas dėmesys skiriamas bendravimui uždarose Facebook grupėse. Keliam informaciją, užduotis, mokytojai daro tiesiogines transliacijas, bei zoom konferencijas. Dalyvavimas mokinių pakankamai neblogas. Bandome aiškintis jei mokinys nesudalyvavo, kokios priežastys (dažniausiai deja pramiegojimas), bet lankomumas dabar antrame plane. Nuolat kontaktuojame su kolegomis, dalinamės patirtimi, taisome vieni kitų klaidas, reaguojame į mokinių pastabas. Greitai tapsime Facebook asais.
Prasiblaškymas miške. Po pietų jau norėjosi išeiti iš namų. Akys ir smegenys buvo ištinę nuo kompiuterio. Vėl pasukome miško link. Pasirinkome pasivaikščioti miške pravažiuojamu keliuku, nenorėjome bastytis po patį mišką, Kotrynai sunku puškuoti per samanas, o ir erkių nelabai norisi parsinešti. Po to dar sumanėme grįžtant patikrinti kur veda vienas kelias, tai pasukome su mašina pro jį. Taip pusantros valandėlės pakvėpavome grynu oru ir pailsėjome nuo namų aplinkos.
Grįžimas prie bėgimo. Su Neringa pripažinome, kad tas nuolatinis buvimas namuose nelabai motyvuoja sportuoti, plius suprastėję orai. Jei pirmąją karantino savaitę su malonumu bėgiojome ir leidomės pasportuoti į namų sporto kampelį, tai antroje savaitėje jau noras ėmė mažėti. Trečią savaitę pradėjome be jokio ūpo. Tačiau šiandien sutarėme, jog privalome judėti ir vakare pasikeisdami prasibėgome. Neringa patikrino Žarėnų mokyklos stadiono būklę. Sakė buvo sunku bėgti, nes kojos pripratusios prie kieto paviršiaus, o bėgimo takas labiau smėlėtas. Aš nusprendžiau nesikankinti stadione ir pasirinkau tradicinį mūsų maršrutą po Žarėnus. Toks ratukas apie 1200 metrų, tai šiandien apsiribojau trimis.
