Kaimiško tipo mokyklų (ne)išnykimas

(Nuotrauka/unsplash.com)

Rašydamas apie kaimiško tipo mokyklas jaučiuosi dviprasmiškai. Visų pirma, mano nuomonė yra subjektyvi nes esu tokios mokyklos vadovas. Žinau kaip gyvena ir kuo gyvena maža, kaimiško tipo mokykla. Suprantama, jog privalau ginti mokyklos išlikimą ir tam argumentų tikrai yra. Esu įsitikinęs, kiekvieno kaimo ar miestelio išlikimo garantas yra jame veikianti mokykla. Kol vietovėje funkcionuos ugdymo įstaiga, tol galima tikėtis mažesnio žmonių išvykimo bei jaunų šeimų atvykimo. Kol yra mokykla, tol galime kalbėti apie to kaimo ar miestelio kultūros puoselėjimą ir aktyvią savivaldą.

Bet yra faktai…

Gyventojų mažėja. Nuo 1990 metų iki dabar gyventojų sumažėjo beveik vienu milijonu (nuo 3,7 iki 2,8 mln.). Gyventojų mažėja ne tik kaimiškose teritorijose, tačiau ir daugelyje miestų. Ypatingai stipriai „nukraujavo“ šiaurės ir šiaurės rytų Lietuva. Palyginimui – per 6 metus dešimt mūsų miestų neteko apie 142 tūkst. gyventojų. Kalbant vaizdžiau, iš Lietuvos žemėlapio, nuo 2011 iki 2017 metų, galime ištrinti Šiaulius ir Mažeikius.

Vidinė migracija. Žmonės keliasi iš rajonų į miestus. Jei anksčiau žmones viliojo gamta, švarus oras, ramybė, tai dabar pradeda įsivyrauti pragmatizmas. Mieste didesnė galimybė gauti darbą, daugiau paslaugų, pramogų, galimybių tobulėti, mieste koncentruojasi kultūra.

Tarptautinis kontekstas. Tarptautiniuose mokinių tyrimuose Lietuvos rezultatai niekada nežibėjo, juolab kad jie rodo, jog regioninė nelygybė egzistuoja. Dar labiau aistras pakaitino EBPO ekspertai. Pasak jų, mūsų šalies mokytojui tenkantis mokinių skaičius mažesnis nei EBPO šalių vidurkis. Tai reiškia, kad mokyklas reikia stambinti.

Mažos mokyklos „ryja“ daug biudžeto pinigų. Ekonomiškai, tai visiškai nerentabilios įstaigos, kitaip sakant, jos nepateisina išlaidų. Nedideliam skaičiui mokinių reikalinga išlaikyti pedagogus ir aptarnaujantį personalą, o kur komunalinės, transporto ir kitos išlaidos. Dažnu atveju, tokios mokyklos turi didelius pastatus, kurie pasmerkti būti tuščiais.

Problemos su pedagogais. Mažų miestelių mokyklose daugelis mokytojų yra atvažiuojantys. Per savaitę, kai kurie mokytojai atvyksta vieną ar du kartus, jiems sunku pritapti prie organizacijos kultūros ir tuo labiau ją puoselėti. Jauną, perspektyvų, įdomų vaikams, energingą specialistą, į tokio tipo mokyklą prisivilioti praktiškai neįmanoma.

Esama situacija

Bandome vykdyti mokyklų tinklo pertvarką. Dar kitaip – ilgą, neefektyvų, skausmingą mažų mokyklų uždarymą. Kiekvieni mokslo metai tokiose mokyklose užsibaigia nežinomybe, o nauji mokslo metai pasitinkami su nerimu. Kiek bus mokinių? Kiek bus klasių komplektų? Kiek bus valandų? Koks bus finansavimas? Ar išliks esami etatai? Ar reikės rinktis kitą mokyklą?

Strateginis planavimas tokioje mokykloje apsiriboja ne ilgesniam laikotarpiui kaip metai. Kokias gi galima kelti vizijas, misijas, tikslus, uždavinius, jei kiekviename žingsnyje mokyklos bendruomenė susiduria su išlikimo ir nežinomybės klausimais. Pedagogams nuolat tenka žvalgytis į kitas mokyklas ir ieškoti galimybės gauti daugiau valandų, rezultatas – daugiau nei puse mokytojų yra atvažiuojančių. Suorganizuoti bendrus susitikimus tampa praktiškai neįmanoma, nuo to kenčia organizacijos kultūra.

Dar vienas mokyklų tinklo optimizavimo variantas – kaimiškose teritorijose palikti pradinio, priešmokyklinio ir ikimokyklinio ugdymo grupes. Pabandykime įsivaizduoti. Iki artimiausios miesto mokyklos 17 km. Puse šio atstumo sudaro neasfaltuotas kelias. Kada turėtų keltis penktokėlis, kad mokyklą pasiektų 8 val.? Gerai, užmerkime akis į važiavimą ir įsivaizduokime, kad šioje vietoje problemos bus išspręstos. Jei šeimoje yra keletas vaikų ir vieną jų (tarkime penktoką), savo transportu, tėvai veža į miesto mokyklą, savaime suprantama, kad ir kiti vaikai (tarkime darželinokai) bus vežami kartu į miesto darželius. Giliu mano įsitikinimu, šis variantas nesuveiks.

I Prioritetas 

Lietuvoje miesteliai ir kaimai nyksta. Tai tada apsispręskime – kur yra mūsų prioritetai. Jei jau norime mokyklas stambinti bei palikti jas tik miestuose, taip ir padarykime. Duokime kiekvienai mažai mokyklai vienerius metus, per kuriuos: tėveliai nusprendžia, kurią miesto mokyklą pasirinkti; skiriamas finansavimas įsigyti mokykliniams autobusams, kurie vežiotų mokinius į miesto mokyklas; vienai daliai pedagogų garantuokime krūvį miesto mokyklose, kitai – finansiškai patrauklų išėjimą į pensiją; aptarnaujančio personalo žmonėms padėkime rasti darbo mieste; mokyklos inventorių paskirstykime miesto mokykloms; pastatus parduokime, blogiausiu atveju užkonservuokime. Viskas. Skausminga? Žinoma taip. Būtų daug nepasitenkinimo, emocijų, problemų, bet galutiniame rezultate visi turėtų prisitaikyti prie esamos situacijos. Kaimai ir miesteliai taptų teritorijomis su gyvenamaisiais būstais, kuriuos žmonės renkasi tik dėl švaresnio oro, ramybės, gamtos, tuo tarpu švietimas, medicina, paslaugos, kultūra koncentruotųsi miestuose.

II Prioritetas

Jei jau renkamės išsaugoti kaimiško tipo mažas mokyklas, tai pasukime švietimo, socialinę, ekonominę politiką link jų: didinkime mokytojų koeficientus, kurie ryžtasi dirbti kaimo mokyklose, ypač jauniems specialistams; leiskime mokytojams (bent jau dirbantiems su mokiniais iki 8 klasės) per trumpą laiką (2-3 mėnesius) įgyti giminingo dalyko specialybę, pvz. istorija-geografija, fizika-chemija, biologija-geografija ir t.t.; finansavimą ir etatus skirstykime atsižvelgdami į kiekvieną kaimiško tipo mokyklą individualiai, o ne gretinkime jas su miesto mokyklomis; skatinkime kaimo mokyklas tapti daugiafunkciniais centrais ir koncentruokime juose viso kaimo ar miestelio bendruomenės veiklas.

Pabaigai…

Pripažinkime, yra daug kylančių problemų dėl mokyklų tinklo. Gal mažoms mokyklos ir nėra lemta išlikti, o gal atvirkščiai, jos gali būti paskutinė viltis neišnykti Lietuvos kaimams ir miesteliams. Svarbiausia šioje vietoje labai aiškūs prioritetai ir politinė valia.

Pasak švietimo ir mokslo ministrės:

„Metinis valstybės ir savivaldybių švietimo biudžetas perkopia 1 mlrd. Eur. Tik kiek daugiau nei pusė jų – t.y. mokinio krepšelis – skiriamas tiesiogiai mokinių ugdymui. Kitą pusę sudaro savivaldybių lėšos mokyklų pastatų administravimui ir išlaikymui. Tiek užsienio ekspertai, tiek Valstybės kontrolė (VK) ragina mokyklų steigėjus tvarkyti mokyklų tinklą, sutaupytas lėšas skirti ugdymo kokybei gerinti: naujoms ugdymo priemonėms, mokytojų padėjėjų etatams steigti, įvairioms ugdomosioms mokinių veikloms. Efektyvus finansavimas yra rezervas kokybei tobulinti, tiek didinant atlyginimus, tiek lėšas ugdymui“

Ekspertai ir kontrolė ? Mokyklų tinklo tvarkymas ? Prioritetai??? ? Sutaupytos lėšos ? Ugdymo kokybė