Įspūdžiai iš “pradinokų“ pamokos

Neseniai lankiausi vienoje nedidelio miestelio mokykloje. Teko įsijausti į konsultanto vaidmenį, kuris stebi projekto suplanuotas veiklas. Stebėjau antros klasės mokinių pamoką. Bendram supratimui užsiminsiu, kad klasė nedidelė, 11 vaikų. Žiūrėjau, stebėjausi ir rašiausi šias mintis:

• Visas 45 minutes tik ir girdėjau „Mokytoja!“, „Mokytoja padariau!“, „Mokytoja nesuprantu!“, „Mokytoja ar čia gerai!“, „Mokytoja man nedavėt lapo!“. 11 vaikų, o jausmas, kad jų būtų 31.
• Visą pamoką mokytojos balsas privalėjo skambėti aukštame diapazone. Po poros tokių pamokų mano balsui būtų šakės, prakalbėti nebegalėčiau.
• Vienas iš vaikų turi tam tikrų specialių poreikių, todėl mokytoja dažniau prie jo prieina, paaiškina, o svarbiausia pagiria ir paskatina. Vaikas puikiai skaičiuoja, bet su rašymu turi problemų, nelabai pavyksta jam nusėdėti vienoje vietoje ilgiau nei porą minučių. Ir mokytoja susitvarko be problemų.
• Kartais atrodo, kad mokytoja prašo padaryti tokių elementarių dalykų. Stebiuosi, na kaip jiems gali būti neaišku, juk tai taip elementaru! Tačiau elementaru man, o ne antrokui. Mokytoja ne moralizuoja. Puikiai suprasdama jų mąstymą nepyksta, prieina, paaiškina.
• Mokytoja visas 45 minutes yra kontakte su mokiniais. Ramaus savarankiško darbo praktiškai nėra, nes vaikų susikaupimas siekia vos 2-4 minutes ir po to seka rankos kėlimas (nors dažniau iš karto šaukiama „Mokytoja, man neaišku!“).

Tą dieną aš tik buvau stebėtojas. Po pirmųjų dviejų pamokų turėjau pertrauką, nes važiavau į kitą mokyklą, po to vėl dvi pamokos. Patikėkite, po šių keturių pamokų jausmo būta lyg po 4 akademinių paskaitų.

Išvada. Lenkiu galvą prieš mokytoją. Siūlyčiau mokslo metų pabaigoje, kiekvienai darželio pedagogei bei pradinių klasių mokytojai  privalomai išpirkti 2-3 savaičių kruizines keliones. Tai labai sunkus darbas, kuris deja dažnai yra nuvertinamas…