Aukso pjūvis arba viskam savas laikas

Ar pastebėjote, jog semestras – tai tam tikras ciklas, tiesiogiai veikiantis mokinių elgseną? Aukso pjūvis Aukso pjūvis Nežinau kiek tiesos šiame įraše, tačiau po truputį baigiantis rudens semestrui dar kartą įsitikinu, jog viskas turi pradžią, pabaigą ir… kulminaciją. Todėl manau, kad dalykai, į kuriuos koncentruojamės arba tikslai, kurių siekiame, taip pat turi šias tris sudedamąsias dalis. Šį įrašą rašau todėl, kad vienu iš svarbiausių išsikeltų uždavinių sau laikau atmosferos, santykio su mokiniais klasėje formavimą. Mano manymu nuo to priklauso daugumos mokinių mokymosi rezultatai. Kadangi mokykloje dirbu dar tik trečią semestrą, naujų mokslo metų pradžioje pastebėjau, jog visas įdirbis, atliktas prieš vasarą, tarsi kažkur išgaravo. Pavasario semestras man, kaip mokytojai, buvo sėkmingas. Didžiąja dalimi pavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų, todėl vasaros atostogų išėjau nekantraudama grįžti į mokyklą. Tačiau jau pirmųjų naujų mokslo metų pamokų metu pastebėjau, kad tai, ką laikiau pasiekimais, buvo viso labo laikina sėkmė. Šis faktas nuvylė ir privertė vėl suabejoti savo, kaip pedagogės, sugebėjimais. Abėjonė Abejonė Taigi, pradėjau ieškoti sprendimų. Analizuodama du praėjusius pusmečius pastebėjau tam tikrus dėsningumus. Toks jausmas, kad žmogus, nesvarbu, vaikas ar suaugęs, jaučia (matyt daugiau pasąmoningai) ir įgyvendina procesą pagal tam tikras nerašytas taisykles. Nors… dėl nerašytų taisyklių galima ginčytis. Kaip argumentą pasirinkčiau dar 4-ame amžiuje prieš Kristų Euklido nagrinėtą proporciją, vėliau pavadintą Aukso pjūviu. Aiškiausią paaiškinimą apie tai lietuvių kalba radau čia: Aukso pjūvis. Taigi, mąstydama apie semestrą, kaip apie atstumą nuo taško A iki taško B, manau, jog ir šioje laiko atkarpoje galima įžvelgti Aukso pjūvį mokinių (ir mokytojų) elgsenos atžvilgiu. Žinoma, dėsningumas galioja ir kitais atvejais, tačiau būtent mokymuisi tinkamos atmosferos formavimo siekis paskatino mane analizuoti. Paaiškinsiu kaip ir kodėl skaičiuoju: Jau trečią semestrą iš eilės pastebiu tam tikrą dėsningumą – teigiama atmosfera klasėje susiformuoja maždaug Aukso pjūvio vietoje, semestrą matuojant kaip atkarpą. Aukso pjūvis Aukso pjūvis T.y. jei sudėjus rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesių dienų skaičių (suma 122), tuomet aukso pjūvis turėtų įvykti 87,84 dieną. O tai – lapkričio 26-27 dienos. Žinoma, ši diena tik labai apytikslė, kadangi kiekvienais metais semestras turi skirtingą dienų skaičių. Štai 2014-2015 mokslo metų rudens semestras mūsų mokykloje baigiasi gruodžio 21 d. Vadinasi, semestro dienų suma yra 112. Pritaikius Aukso pjūvio formulę – lūžis 80,64 dieną. O tai pagal kalendorių – lapkričio 19-20 dienos. Mistika ar matematika, jog šį įrašą rašau kaip tik lapkričio 19-ąją? ?? Taigi, aukso pjūvio teorija mano atveju pasitvirtino beveik 100%, kadangi po vakarykštės dienos mokykloje pajutau, jog tai būtent TA diena. Diena, kuomet ir vėl pagaliau viskas „stojasi“ į vietas. <…kuriam laikui…> Tačiau tai nereiškia, jog kulminacija visuomet yra teigiama. Manau, jog ji priklauso nuo siužeto. T.y. mūsų koncentracijos į objektą, reiškinį, laikotarpį. Štai, kaip tik šiuo metu mūsų mokykloje sprendžiamas klausimas dėl vieno iš mokinių likimo – norima jį pašalinti iš mokyklos,- ne tokia smagi, tačiau kulminacija. Taigi, remdamasi savo ir šio mokinio situacijomis manau, jog Aukso pjūvio vieta tiesėje nedaro įtakos atkarpos kokybei. Kokybinį tikslą sąmoningai renkamės patys. O atkarpa, matyt, kalkuliuojama mūsų pasąmonėje :). Todėl kartais, matyt, tereikia kantrybės.