Mes dažnai gyvename taip, kaip nenorime gyventi. Aplinka, žmonės, santykiai, įsipareigojimai, visai tai riboja mūsų tikrąjį gyvenimą. Ir tai suprantama, nes esame už kažką atsakingi, nuo mūsų priklauso vienokia ar kitokia gyvenimo aplinkybė: vaikai, sergantys artimieji, būsto paskola, antros pusės lūkesčiai, gendanti mašina ir t.t.
Gyvenimo aplinkybės tampa tuo barjeru, kuris sustabdo nuo savo gyvenimo pasirinkimo. Liekame prie to, kam esame įsipareigoję ir gyvename taip, kaip “reikia“. Darbas tampa našta, bet bijodamas rizikuoti šeimos finansiniu stabilumu naštą tempi toliau. Nori atsikratyti 10 kg svorio, bet grįžus iš darbo galvoji tik apie poilsį ir nukeli apsilankymą sporto klube kitai savaitei. Tikiesi mesti rūkyti, bet tos porą minučių relaksacijos po darbo, traukiant cigaretę, nustumia mintis apie metimą. Mes susitaikome su tokiu gyvenimu ir tomis prakeiktomis aplinkybėmis.
Gyveni su ta mintimi, jog gali padaryti kažką daugiau nei darai dabar. Tu norėtum pradėti fotografuoti, rašyti tinklaraštį, kurti video blogą, vesti mokymus, parašyti knygą, pakeliauti po Islandiją, Norvegiją ir Naująją Zelandiją – dirbti tai kas tau patinka ir kartu užsidirbti iš tau patinkančios veiklos. Tačiau gyvenimo aplinkybės diktuoja savo ir mes joms nusilenkiame.
Vakare tu ruošiesi miegoti ir galvoje keiki dienos įvykius: sugedo mašina, sąskaitoje liko tik būtiniausioms išlaidoms, darbe vis neprisiverti parašyti ataskaitos ir taip delsi jau antra savaitė, vakare, eilinį kartą norėdamas valgyti, sukerti tris bandeles ir puse pieniško šokolado plytelės. Nutari, kad rytoj turi viskas keistis: ieškosies papildomo pajamų šaltinio, kuris leistų įsigyti geresnį automobilį, pasidarysi visus pastumtus į šoną darbus, pagaliau pradėsi sportuoti ir atsisakysi saldumynų. Užmerki akis… Nuskamba žadintuvas!
